Kreipiuosi į tuos ieškančius darbo ir darbuotojus, kuriems darbo paieškos metu teko atlikti darbdavio pateiktas praktines užduotis, kurių rezultatą darbdaviai panaudojo įmonės reikmėms, o jūs taip ir negavote darbo.
Susidūrėte? Jaučiatės apgautas?
Juk skyrėte daug laiko ir dėmesio patikėtai užduočiai. Analizavote, mąstėte, kūrėte, rašėte, sisteminote, grupavote, planavote. Įdėjote širdį, smegenis ir viltį, bet…
Darbdavys Jums pasakė: – „Dėkui, Jūs mums per stiprus kandidatus“ arba „Mes pasirinkome kitą kandidatą“ arba „Jūs mums labai patikote, bet pasirinkome kitą“ arba apskritai nesulaukėte jokio atsakymo. O po kurio laiko pamatėte, kad jūsų pasiūlyta idėja jau naudojama įmonės veikloje.
Ir turbūt nesuklysiu pasakius, kad tuo metu jautėtės sumautai, nes jus apgavo, išdūrė, jumis pasinaudojo ir mintyse bent akimirkai šmėkštelėjo keršto planas.
Gaila, labai gaila, nes visos jūsų pasiūlytos idėjos, kurias pateikėte praktinėje užduotyje liko darbdaviui.
O kas, jei kandidatų buvo ne 2 ir ne 10, o sakykim, 40 ir visi jie atliko praktinę užduotį, kuri buvo suformuluota pagal realią įmonės situaciją ar problemą? Tuomet darbdavys nemokamai gavo 40 ar net daugiau idėjų ir pasiūlymų, kaip būtų galima spręsti konkrečią įmonės problemą. Argi ne geras variantas spręsti savo problemas pasinaudojant nemokama kandidatuojančių į darbo poziciją pagalba? Kam geras, o kam ne.
Pavyzdžiui, kai praktinė užduotis yra „Paruošti įmonės marketingo strategiją“, šią užduotį realiai galime vertinti kaip paslaugos užsakymą, kurios kaina rinkoje gali siekti ir kelis tūkstančius eurų, o įmonė, prisidengdama atranka, prašo ją atlikti nemokamai. Gal įmonė net neketina nieko įdarbinti, tik nori nemokamai gauti strateginį planą?
Sąžininga? Nemanau.
Ar galima kaip nors išvengti tokio kandidatų „know-how“ išnaudojimo? Ar kokie nors įstatymai šioje situacijoje yra kandidato pusėje? Darbo kodekso čia nelabai pritaikysi, nes dar nėra darbinių santykių, o darbdavys turi teisę renkantis darbuotoją duoti jam praktinę užduotį. Šiuo atveju labiau tiktų autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame užfiksuotos kūrinių sąvokos, autorystės teisės ir kūrinio panaudojimo teisės. Dar iš dalies tinka ir BDAR, kuris rūpinasi kandidatų duomenų saugojimu, bet nei vienas šių įstatymų neužtikrins, kad jūsų idėjos nebus panaudotos, jei darbdavys nesilaikys verslo etikos.
Kaip verslui būti etiškam šiuo atveju?
- Visų pirma, apsvarstyti, ar norint įvertinti konkrečias kandidato savybes ir kompetencijas, būtinai reikia duoti praktinę užduotį, gal pakaktų specifinių klausimų, trumpų užduočių, ar testų. Gal pakanka gauti kandidato darbų portfolio ar buvusių darbdavių/kolegų rekomendacijas?
- Tiksliai žinoti, ką (kokias kandidato savybes, įgūdžius ir kompetencijas, reikalingas siūlomam darbui) ir kaip matuosite pagal pateiktą praktinę užduotį. Ar tikrai pateikta užduotis gebės atskleisti numatomas kandidato savybes?
- Kandidatams pateikti užduotį, kuria nespręstumėte dabartinės, tikros ir konkrečios jūsų įmonės problemos, nuo kurios jums jau skauda galvą. Etiška užduotį formuluoti taip, kad ji atskleistų jus dominančius kandidato įgūdžius bei savybes ir nebūtų konkrečiai apie jūsų verslą. Praktinė užduotis turėtų būti simuliacinė.
- Pripažinkite sau, ar tikrai sugebėsite „atmatyti“ visus kandidatų pasiūlytus gerus (jūsų įmonei tinkamus) sprendimus ir jų nepritaikyti realybėje? Būtų etiška, jau pateikiant praktinę užduotį pasirašyti dokumentą, kuriame būtų užfiksuota, kaip bus/nebus panaudota kandidato atliktos praktinės užduoties informacija kandidato įdarbinimo/neįdarbinimo atveju, kaip už ją bus atlyginta jos panaudojimo atveju.
- Kūrybines užduotis būtų etiška traktuoti kaip autorinį darbą ir užtikrinti, kad kandidatai turi autorines teises į šį atliktą darbą bei kokiomis sąlygomis darbdavys galėtų oficialiai įsigyti šį kūrinį.
- Nediskriminuoti kandidato, kuris atrankos metu gavęs praktinę užduotį, kurią suformulavote pagal savo įmonės problemą, paprašo apibrėžti kaip bus/nebus panaudoti praktinės užduoties rezultatai.
Straipsniai apie darbuotojų paiešką.
